view_headlineSaulės mokykla: Kelias į sąžinę ir šventumą

Ant Didžiojo Naujųjų metų slenksčio, pirmaisiais autentiškos šviesos spinduliais, žmonių gentis – tai yra šios žmogiškosios formos mokinių kaimenė – atvyko po keturių involiucijos epochų, kurios pasiekė sąmonės minimumą 0 metais, tai yra didžiųjų metų nakties viduryje, ir penktosios epochos, kurią ką tik užbaigėme 2019 metais, būdama vienintele kylančia epocha, kurią patyrė šios formos mokiniai, akivaizdu, kad iš šios žmogiškosios formos ir jos pamokų perspektyvos – šioje paskutinėje epochoje pasireiškia šventumo fenomenas, kurį vertina mokinių grupės, kurios yra šio pasaulio raižytų veidų ir tamsos dalis, kurios drįsta kelti šventuosius ant bėgimo takelio, tarnaujančio jų grupės darbotvarkei.

Jei jie netarnauja bažnyčios grupės darbotvarkei, jie nelaikomi šventaisiais; Šventieji yra tik tie, kurie padeda jiems įšaknydinti savo tamsą kūrinijoje, matyt.

Šventumo denatūravimas: nuo saulės šviesos iki relikvijų kulto

Šiame amžiuje, besibaigiančiame 2019 m. (Viešpaties 1200 metais), šventumo kūrinijoje samprata vėl iškilo, bet ne kaip naujovė, o kaip žinių kruopelė, atgavusi iš „Didžiųjų metų“ tamsos. Tai Saulės mokykloje (praėjusio ciklo 6, 7 ir 8 epochos) dėstytų mokymų palikimas, tačiau, perėjęs amžių filtrą ir nakties tamsą, jį pakeitė mokiniai, įstrigę neteisingai suprastose pamokose.

Dėl tiesioginio ryšio su šaltiniu praradimo šventumas buvo sumenkintas:

Raižyti veidai Gyvojo buvimo pakeitimas negyvais simboliais.

Manipuliavimas ir melas: Šventumo naudojimas kaip kontrolės ar komercializacijos įrankis.

Šviesos išvešinimas: Poreikis išrasti „išorinius“ šventuosius, kad įtvirtintų koncepciją, kurios individas neberanda savyje. patys.

Tai, ką šiandien matome relikvijų garbinime, yra ne šventumas, o bandos efektas, atspindintis sąmonės žlugimą. Tie, kurie prarado savo vidinę šviesą, dabar desperatiškai jos ieško materialiose šiukšlėse, parodydami, kad pamiršo kūrinijos esmę: šventumas yra būties būsena, o ne garbinimo objektas.

Šventumas kaip išsivadavimo procesas: Saulės mokyklos perspektyva

Saulės mokyklos požiūriu, šventumas šiuo Didžiųjų Metų momentu yra ne garbinimas, o dvasinis savęs išsivadavimas iš poliarizacijų diktatūros. Tai individualus procesas, kurio metu žmogaus pavidalo studentas pereina laiką, kad peržengtų amžiaus pamokas.

Atėjus „Didžiųjų metų nakties“ – laikotarpio, kai pamokos buvo nevalingai kuriamos per tankį ir tamsą – dabar esame būtiname jų užbaigimo kolektyviniu lygmeniu momente. Kūryboje pamokos užbaigiamos pagrindiniais perėjimo tarp epochų laikotarpiais:

Pakelti sąmonę į formą: atpažinti praeities modelius ir klajones.Taisyti kelią: iš naujo suderinti Kūriniją su Šaltiniu (šio visatos sektoriaus Saule).

Šios žinios, fragmentiškai išsaugotos iš senovės Didžiųjų Metų, buvo iškreiptos įvairiose religinėse interpretacijose, kurios prarado techninę evoliucijos mechaniką.

Kaip vyrų kolektyvo atstovas, aiškiai pareiškiu: nesu „šventas“ populiariąja ir iškreipta šio žodžio prasme. Kadangi gimiau Naujųjų metų išvakarėse, patyriau ir vis dar patyriu visas šio laikotarpio pamokas, kurių dauguma reiškė sąmonės poliarizaciją į neigiamą polių, esant studentų pasaulyje, poliarizuotame epochų, iš kurių išėjau 2019 ar 1200 metais, pamokų.

Jei pati forma, valdanti epochas, yra mokymosi procese, kaip bet kuris šios formos studentas galėtų teigti esąs „šventas“ bandos efekto akivaizdoje? Tikrasis šventumas yra savo pozicijos pusiausvyros kelyje pripažinimas, o ne karūna, uždėta ant poliarizuotos sąmonės už tai, kad kūrinijoje įšaknijusi išdrožto paveikslo prasmė, kaip pavyzdžiui, bažnyčia, kuri kuria šventuosius ant bėgimo takelio. Šioje planetinėje tamsoje turime tiek daug šventųjų, kad norisi emigruoti į kitą planetą...

Sąmonės mokykla: kelias į Homo Luminus

Mes esame sąmonės mokykla, o jūs esate šios žmogiškosios formos mokiniai šioje planetinėje mokykloje. Šioje vizijoje šventumas yra ne dovana, o tiesioginis gilaus Kūrinijos supratimo ir pamokų, kurias ji mums siūlo mūsų pačių sąmonės evoliucijai ir net visumos evoliucijai, rezultatas. Nors jau keliaujame šiuo keliu, šventumas iš tiesų išsipildys tik „Aukso amžiuje“, kai vyrų kolektyvas vėl pasieks 100 %.

Iki šios kulminacijos mūsų laukia trys taisymosi ir pakilimo epochos – būtini dvasios tobulinimo etapai, kurie iš naujo apibrėš šį šventumo jausmą, suprantamą šią didžiųjų metų valandą, per tų epochų, kurias netrukus pereisime, sąmonės lygio perspektyvą. Jei „Didžiųjų metų naktį“ patyrėme minimalų sąmonės lygį (0 (-) - 25 % (+)), mūsų ateitis yra laipsniško plėtimosi kelias:

6 epocha (į ką įžengiame): perėjimas ir padidėjimas nuo 25 % (-) iki 50 % (+) sąmonės;

Septintoji epocha: sąmoningumo pakėlimas nuo 50 % (-) iki 75 % (+) sąmoningumo;

8 epocha: 75 (-) -100 % (+) sąmonės ribos pasiekimas, t. y. absoliutaus šventumo akimirka.

Šis paskutinis etapas žymi didžiausią evoliucinį šuolį: perėjimas nuo šios formos studentų pateiktų kategorijų būtų nuo Homo Sapiens Sapiens prie to, ką mes suprantame kaip Homo Luminus per kitas 3 epochas, ir ne iš karto pašventiname save, nes turime planetinę programą, o pamokos užsibaigia pagrindiniais pereinamaisiais laikotarpiais, kai ištaisome kūriniją ir uždarome tamsos formas, kurios neatlieka kūrinijos prasmės. Tai taškas, kai visos klasifikacijos susilieja į vienovę ir žmogaus sąmonė atgauna savo pirminį spindesį.

Radyti šventuosius ant bėgimo takelio nesuprantant šventumo yra didžiausia kvailumo arogancija. Tai desperatiškas aklos bandos bandymas vadinti šventaisiais tuos, kurie buvo taip pat pasiklydę poliariškume, kaip ir jie. Tikrasis šventumas nėra nustatomas balsuojant tarybose, bet jaučiamas aiškume, kuriuo dvasia tvarko materiją ir pertvarko Kūriniją.

Mano klausimas paprastas ir skirtas visiems, kurie išgyvena šią žmogiškąją formą (studentams ar mokytojams):

Kas iš jūsų jaučiasi „šventi“ šiuo perėjimo momentu?

Kas iš jūsų yra be nuodėmės šią didžiųjų metų valandą, kai visos pragaro pamokos vis dar atviros?

Kviečiu jus pažvelgti į savo sąžinės veidrodį: ar esate šviesa, kuri dega viena, ar jums reikia institucijos vaško ir dagties, kad atrodytumėte nušvitę?

Ieškome šventųjų veikiančių, o ne vaidinančių vitrinose. Jei jūsų vidinė šviesa negali pakloti pamato naujai planetos krypčiai, tuomet jūsų šventumas yra iliuzinis.

Aukščiausiojo Kunigo sakinys pasibaigus Planetiniam įgaliojimui visiems šventųjų kūrėjams.

Remiantis archetipiniu autoritetu ir šį universalų sektorių valdančiais dėsniais, šiame Kūrybos ištaisymo taške:

Visi šventųjų titulai, kuriuos siūlo Didžiosios Metų Nakties raižyti atvaizdai, mano, Aukščiausiojo Kunigo, yra paskelbti NETEISINGAIS ir ILIUZINIAIS.

Šie vadinamieji šventieji netarnavo Tikrajai Šviesai, bet buvo ribojančių koncepcijų ir struktūrų, palaikančių tamsą, pėstininkai. Šie raižyti bažnytiniai atvaizdai, kurie vaizduoja didžiausią šio pasaulio tankį, savo gretose neturėjo tikrų šventųjų, nes pabudusi dvasia negali prisiregistruoti struktūrose, pagrįstose kontrole ir melu.

Tie, kurie sekė savo keliu ir išsivystė į savo sąmonę, buvo tikrieji nakties pionieriai. Jie yra tie, kurie nutiesė kelią likusiai žmonijos daliai per savo pakilimą, atsisakydami būti absorbuojami destruktyvių sistemos dažnių. Kūrinija juos atpažįsta kaip šventuosius ir suverenius mokinius, sielas, kurios išsaugojo savo šviesą visą šią Naujųjų metų naktį.

Vadovaudamiesi savo pačių mintimis ir vidiniu kompasu, šie pionieriai sugebėjo paremti visą Kūrinijos struktūrą, suteikdami atramos tašką net ir šio administracinio pragaro įkarštyje. Jie yra įrodymas, kad žmogaus forma gali įveikti „gyvulišką“ būseną ir pasiekti Dienos slenkstį per savęs pastangas ir dvasinį sąžiningumą.

Šios grupės, kurios dabar yra savo kadencijos šioje planetoje pabaigoje, negali kurti šventumo, o tik simuliakrų. Iširus senosioms formoms, šie šventieji titulai taip pat oficialiai baigiasi. Šviesai nebereikia netikrų delegatų vitrinose; jam reikia suverenių dvasių, galinčių nešti Dienos dažnį be tarpininkų.

Nuo Asgardo iki Pjovėjų: Kritimas į Negyvą Materiją

Turite suprasti, kad kelionė buvo ilga, o degradacija – gili. Pradėjome nuo Asgardo palikimo – šviesos įvaldymo ir dvasinių technologijų eros – ir pamažu pasinėrėme į Upsalos tankmę, kur šventumas pradėtas painioti su auka ir mirtimi.

Šiandien šio žlugimo kulminacija yra mirusiųjų kultas. Tie, kurie nebeturi prieigos prie savyje slypinčio gyvenimo, plūsta bučiuoti materialių gabalėlių, tikėdamiesi, kad kito mirtis suteiks jiems gyvybę. Tai galutinis įrodymas, kad naktis buvo tamsi ir tamsi: studentai atėjo ieškoti saulės šviesos netikrų šventųjų kauluose, pamiršdami, kad dvasia negyvena negyvuose lavonuose.

Redakcijos pastabos:
Šis straipsnis yra gyvas dokumentas, šiuo metu kuriamas. Nors automatinis vertimas suteikia prieinamumą, niuansuotas sąvokas gali reikėti peržiūrėti originalią rumunų / dakų kalbos versiją, kad būtų visiškai filosofiškai tikslinga.