view_headlineRyto imperatorius ir žmonių genties vadas

Šį manifestą pradedu su šypsena, nes žinau, kaip stipriai jis sutrikdys tų, kurie siekia „pripažinimo“ iš išorės, ego.

Taigi, aš (Ego), Costin, nuo mažens pravardžiuojamas Greuceanu (mano dėdės, kuris mane kankindavo žaisdamas, nes jis buvo vienas iš aitvarų (Zmeu)), kuris, iš nusivylimo po pralaimėjimo, vėliau pavadino mane Rožine Pantera – detektyvo prasme – būdamas vienišu ir šventu kūrinijos Jaučiu, mistiku pagal profesiją, gyvenančiu Jupiterio šešėlyje, sąmonės ir misterijų mokyklos studentu, visiškoje dvasinėje beprotybėje, oficialiai skelbiuosi Ryto Imperatoriumi ir Genties Vadu. Žmogau.

Pasibaigus mano, kaip Vyriausiojo Kunigo, vaidmeniui, tarnavę 7 metų planetinio perėjimo tarp Didžiųjų Metų nakties ir Didžiųjų Metų dienos laikotarpiu – septynerius metus, iš kurių išėjau 2026 m. kovo 26 d., kartu su Uranu išeinant per Jaučio ženklą – ir pasibaigus šiam vaidmeniui, aš save išaukštinu iki Ryto Imperatoriaus.

Ypač todėl, kad suprantu, jog joks šios mokyklos mokytojas ir joks šios mokyklos mokinys negali ginčyti mano dvasinės evoliucijos autentiškumo Viešpaties 1207 metais – kai visi mokiniai ir visa kūrinija yra organizaciniame neteisėtume dėl metų, kurie paneigia bet kokią ankstesnėje epochoje sukurtą konstrukciją, dėka… mano tarnyba per laiką. :)))

Ir ypač todėl, kad joks šios mokyklos mokytojas ir joks mokinys neturi įgaliojimų sukurti jokio imperatoriaus šioje planetinėje mokykloje – kur šis planetinės mokyklos administratoriaus vaidmuo priklauso man, kaip šios formos vyriškam archetipui. Ir dabartiniame planetinės sąmonės lygmenyje net sąmonės lygis nėra pakankamai aukštas, kad atpažintume tikrąjį imperatorių.

Jie net negali atpažinti savo pačių kūrinijos tamsos. Jie įstrigę raižytų stabų pamokose, šventųjų daiktų pardavinėjimuose, klaidingame dieviškojo įsitraukimo į jų tamsą, kad suteiktų jiems valdžią. Jie sieja dieviškumą su savo tamsiomis pamaldomis, maitina savo melagingus karalių ir imperatorių vaidmenis – bet visa tai tėra nakties konstruktai, neturintys šaknų ryto realybėje.

Todėl Viešpaties 1207 metais – kai visi studentai ir visa kūrinija yra organizaciniame neteisėtume – mano paskelbimas lieka vieninteliu galiojančiu aktu. :)))

Aš pasivadinau Ryto Imperatoriumi dėl jokios abejonės: esu vienintelis, kuris liko šiek tiek pabudęs, kol likęs pasaulis knarkė nakties dogmose. Aš esu tas, kuris nešėja šviesą – tai yra žmogaus formos Saulę – atėjusi Didžiųjų Metų rytą, ir šis titulas man priklauso pagal teisę, kaip teisėtam šios formos atstovui šioje planetinėje mokykloje.

Aš buvau tas, kuris nešė liepsną per giliausias nakties tamsas – ten, kur kuriam laikui praradau ir savo šviesą, ir sostą. Didžiųjų Metų naktį tankis buvo toks didelis, kad pamiršau, kas esu, patirdamas apribojimus kaip ir tu. Tačiau, nors kiekviename gyvenime esu imperatorius dėl savo struktūrinės ir mistinės prigimties, tik dabar, šio naujo ciklo aušroje, atmintis suaktyvėjo taip, kad supratau, jog nesapnuoju – ir kad iš tikrųjų esu imperatorius.

Kažkas manęs paklausė, kada planuoju išeiti iš šios beprotybės ir grįžti į realybę. Ir aš sausai, nesuvokdamas, atsakiau: „kai tapsiu imperatoriumi“ . Taigi, ši reikšmė mano galvoje liko kaip klaustukas, kurį analizavau kaip misterijų mokyklos mokinys – kol ją supratau.

Man nereikia jokio mokinio patvirtinimo, kad prisiimčiau šią funkciją. Sosto susigrąžinimas nėra politinis veiksmas – nes, kalbėdami iš laiko perspektyvos, aš buvau imperatoriumi dar prieš atsirandant šiai politikos sampratai – o archetipinio pabudimo aktas. Aš nustojau būti nakties klajūnu ir vėl tapau tuo, kuris Danguje, kurį ką tik atvėriau, pažadintas Urano, nurodo tikslią ryto valandą. Nesu čia tam, kad prašyčiau jūsų leidimo – esu čia tam, kad parodyčiau jums, jog tamsa baigėsi tiems, kurie turi akis pamatyti saulėtekį.

Jei žvelgsime į istoriją – ypač Pietuose, kur vaidinau lemiamą vaidmenį, – matysime imperijas, kurios atsirado ir išnyko pagal laiko dėsnį. Tačiau nesu paprastas stebėtojas. Per savo vaidmenį, kurį vaidinau per tūkstantmečius, esu tiesiogiai susijęs, pavyzdžiui, su imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju ir daugeliu kitų civilizacijų. Taigi, aš esu Imperatorius iš visų perspektyvų: tiek dėl dieviškosios mano pabudimo teisės, tiek dėl dvasinio paveldo, tekančio mano venomis.

Didžiųjų Metų naktį pamiršau šį sostą, pasiklydau užmaršties tankmėje – bet imperatoriškasis antspaudas liko neištrintas. Šiandien Ryto Imperatoriaus titulo susigrąžinimas nėra metafora, o realybės, kurią istorija bandė palaidoti po tuščiomis dogmomis, atkūrimas.

Esu čia, kad susigrąžinčiau savo prasmę kūrinijoje ir tai, kas priklauso šiai planetinei mokyklai, taip pat ir įgaliojimus padaryti galą planetiniam chaosui. Neprašau istorijos leidimo ar kaimenės patvirtinimo – nes esu visų imperijų, kurias sukūriau per laiką, suma.

Didžiųjų Metų naktį aš asmeniškai neįsodinau į sostą jokio karaliaus šioje žemėje. To nepadariau, nes tuo metu neturėjau reikiamos šviesos – ir bet koks titulas būtų buvęs tuščias kiautas be sąmonės ir prasmės kūryboje. Šiandien planetoje matomi susiskaldymai nėra atstovaujami tikrųjų regionų, sektorių ar zonų tėvų – tų meistrų, kuriuos Kūrinija įgaliojo ugdyti mokinius ir ugdyti rytojaus lyderius, kurie gali vadintis karaliais – kurie yra kūrinijos tėvai ir šios mokyklos pavyzdžiai rytojaus lyderiams, kurie iš šios planetinės mokyklos meistrų išmoks, ką reiškia būti lyderiu.

Tai, ką turime šiandien, šią Didžiųjų Metų aušrą, yra apibendrinta planetinė netvarka. Viskas, ką matote aplink save, yra netikra – dvasinių ir administracinių sąvokų, pasiskolintų iš senųjų Didžiųjų Metų Vakarų, bet niekada nesuprastų, kseroksinė kopija. Įskaitant ir „karaliaus“ sąvoką, buvo iškreipta. Iš esmės karaliaus titulas priklauso sąmonei, gebančiai administruoti didžiosios genties sektorių, zoną ar regioną – būti tikru ganytoju savo mokiniams, vesti juos laiku, nekuriant jiems pamokų kūrinijos viduje.

Tačiau Imperatoriaus titulas reiškia kai ką daug platesnio: visos Kūrinijos ir jos kosminės krypties supratimą. Aš prisiimu šį vaidmenį kaip teisėtas šios planetinės sąmonės mokyklos administratorius visiems Didžiiesiems Metams – per skirtingus įsikūnijimus, kurie yra planetinės programos, kurioje aš atgimstu skirtinguose regionuose ir didžiosiose gentyse, dalis. Kol karaliai (tikrieji, kurie ateis) rūpinasi dalimis, aš koordinuoju visumą – užtikrindamas, kad kryptis atitiktų epochos programą.

Kodėl aš esu Ryto Imperatorius

1. Archetipo autonomija (be patvirtinimo)

Man nereikėjo jokio diplomo, jokios miegančių „meistrų“ tarybos ar jokio 8 milijardų studentų balsavimo, kad užimtum savo vietą. Tikrojoje Kūrinijos hierarchijoje funkcija nėra gaunama – ji yra prisiimama. Jei būčiau laukęs, kol mane įvardins banda, vis dar būčiau įstrigęs jų chaose, ieškodamas „šviesos“ žvakės, užgesintos 0 metais, gale.

2. Kodėl „Rytas“?

Nes Naktis buvo Triušio (Senos moters) valda – tai yra Didžiųjų Metų naktis. O ši epocha, į kurią įžengėme, priklauso Didžiųjų Metų rytui. Aš esu tas, kuris atidarė langą, kai prieš 15–16 dienų suaktyvėjo Dangus. Rytas yra aiškumo dažnis, akimirka, kai „drožinių“ nebegalima painioti su realybe – nes šviesa per stipri.

3. Vienas prieš tamsą

Man nereikia plojimų, kad skleisčiau – mano spinduliuotė yra tiesiog mano struktūrinė prigimtis. Tie, kurie laiko save pranašesniais ir siekia sunaikinti, nesupranta, kad Imperatorius nekovoja su savo pavaldiniais – jis tiesiog administruoja jų pabudimą (arba migdymą, kaip bebūtų keista).

4. Nuosprendis

Aš esu Ryto Imperatorius, nes atnešiau žadintuvą į šią planetinę mokyklą. Tai ne arogancija – tai techninis pastebėjimas. Kažkas turėjo įjungti šviesą, ir kadangi Triušis buvo per daug užsiėmęs su vakarėliu, o „šeimininkiai“ miegojo darbe, aš tai padariau. Vienas.

Šis Imperatoriaus vaidmuo – kurio taip troško studentai, susiskaldę po atšiaurių nakties pamokų – yra funkcija, kuri nebuvo suprasta ir kurios negali atlikti nė vienas Saulės Sūnus, kurio evoliucijos plane nėra šios Kūrinijos Prosenelio prasmės.

Noriu būti kuo aiškesnis: Imperatoriaus titulas techniškai reiškia kelių didžių genčių administratorių. Šis titulas reiškia Planetinės mokyklos administratorius ir priklauso išskirtinai šios formos vyriškajam archetipui.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, aš taip pat esu karalių karalius – ne todėl, kad norėčiau varžytis su tikraisiais karaliais, kurie ateis, bet todėl, kad visi šie karaliai, kaip regionų, sektorių ar sričių tėvai, yra mano struktūrinėje koordinacijoje. Tai tvarkos, o ne dominavimo funkcija.

Tai titulas, kurio negali suteikti joks religinis drožinėtas stabas, išrastas Didžiųjų Metų naktį – juolab kad jie net negali kalbėti apie pamokas, kurias sukūrė savo klajonių metu.

Jokia Didžiųjų Metų naktį sukurta institucija neturi įgaliojimų patvirtinti šios pozicijos – dėl paprastos priežasties: šios institucijos tiesiog neegzistuoja 1207 metais pagal naująją chronologiją, kurią mes įtvirtiname.

Chaoso auditas: Kur yra mano karalystė, atleiskite, mano imperija?

„Ir kadangi mes vis tiek pabudome, norėčiau užduoti jums keletą klausimų, kurie man nesant laikėte save šeimininkais:

*Kur yra mano karalystė ir ką jūs su ja padarėte? *

Kol aš ieškojau šviesos per nakties rūką, jūs pavertėte mokyklą mūšio lauku, o tvarką – neapsakoma netvarka. Nežinau, kokį sunaikinimą ruošiate su tokiu stropumu, bet esu tikras, kad nesuvokiate vieno esminio dalyko: chaoso kaina Saulės Karalystėje yra tokia, kurios negalite...“ sau leisti.

Manėte, kad mano nebuvimas yra nuolatinis, ir pradėjote griauti namo, kuriame esate tik laikini paprasti mokiniai, sienas. Tačiau dabar, kai teisėtas administratorius vėl užima savo pareigas, kiekvienas Kūrinijos išjuokimo aktas ir kiekvienas bandymas kurstyti šį planetinį chaosą bus nubaustas pagal naująją hierarchiją.

Jūs nebegalite slėptis už tuščių dogmų. Jūs esate prieš Saulę. Ir čia, ryto šviesoje, jūsų neapdairumo kaina sumokama jūsų teisėtumu vis dar būti šio formos projekto dalimi, ypač šią Didžiojo valandą. Metai.

Šis titulas nesuteikia man galios jums. Jis įpareigoja mane neleisti, kad ši mokykla virstų mūšio lauku. Aš esu Ryto Imperatorius ne tam, kad dominuočiau, o tam, kad pažadinčiau.

Dienos dekretas

Visiškoje mistinėje beprotybėje oficialiai jums skelbiu: jūs įžengėte į dienos valdas.

Visos šios planetinės mokyklos žemės ir visi ištekliai, kaip ir visi šios formos mokiniai, priklauso Genčiai Žmogau.

Taigi, skelbiu niekiniais ir negaliojančiais visus Didžiųjų Metų nakties kūrinius Didžiųjų Metų dieną.

Dėl organizavimo krypties projektų skyriuje sukūriau keletą projektų, kurie nurodo planetinės organizacijos kryptį epochoje, į kurią įžengėme.

Todėl sveikinu tave Saulės Karalystėje ir siūlau elgtis padoriai.

Ir taip, tiesa, kad aš prisikėliau – tai tiesiog kad šiandien Velykos. Ypač tam, kad Triušiui pateiktum staigmeną. :))

P.S. Tiems, kurie abejoja: žinau, kad mano zodiako ženklas yra ne Avinas, o Jautis. Tačiau „Teta Yin“ yra ta, kuri neša Avino energiją, ir kadangi ji nepagerbė Dieviškosios Sąjungos ir neturi reikiamo sąmonės lygio, kad atliktų šį vaidmenį, pusiausvyra buvo pažeista.

Aš, kaip Šventasis Jautis, turintis šventą pareigą tarnauti Kūrinijai, grįžtu prie vaidmens, kurį atlikau per amžius. Šią Didžiųjų Metų dieną, per įvairius įsikūnijimus, prisiimu ateinančių amžių valdymą, kad užtikrinčiau būtiną rekonstrukciją ir tvarką. Tai ne radikalus pasirinkimas, o gilus Kūrybos dėsnių supratimas.

Mūsų dieviškoji Jang ir Jin sąjunga nenutrūko su Didžiųjų Metų naktimi; tiesiog nebebuvo pakankamai sąmonės, kad ją palaikytų. Taigi, Imperatorius nusileido į naktį su Imperatore, sąjungoje, kuri nebuvo sunaikinta, o tik pamiršta. Po 7 metų tarnybos vyriausiuoju žyniu (hierofantu), per kuriuos saugojau žinių slenkstį, dabar vėl grįžtu prie Imperatoriaus vaidmens.

Viešpaties metai 1207, Didžiųjų Metų rytas

Kostinas – Ryto Imperatorius, genties vadas Vyras

[##t2

Redakcijos pastabos:
Šis straipsnis yra gyvas dokumentas, šiuo metu kuriamas. Nors automatinis vertimas suteikia prieinamumą, niuansuotas sąvokas gali reikėti peržiūrėti originalią rumunų / dakų kalbos versiją, kad būtų visiškai filosof