view_headlineTamsos formų pabaigos pradžia

Planetinės perėjimo laikotarpis, kurį išgyvename, nėra naujas.

Sielai, kuri anksčiau išgyveno Didžiųjų Metų ciklus, šis etapas nėra sunkus, o natūralus.

Jį apsunkina raižyti veidai, kuriuos šios formos mokiniai sukūrė Didžiųjų Metų Naktį – formos, gimusios iš baimės, nesusipratimo ir užgesintos sąmonės ribotumo.

Šie raižyti veidai, kurie turėjo atspindėti aukštesnes prasmes, iš tikrųjų yra Didžiosios Žmonių Genties Visumos, genties, kuriai mes visi priklausome kaip sąmonės forma šioje planetoje, padaliniai. mokykla.

Didžiųjų metų dieną šie susiskirstymai vėl susijungia į keturias pirmaprades gentis: Rytą, Dieną, Saulėlydį ir Naktį.

Po daugiau nei 2400 metų, praleistų Didžiųjų metų Naktyje, žmonija vėl – po 24 000 metų – stovi prie Dangaus vartų, Saulės patekėjimo ir Didžiųjų metų Ryto pradžios valandą.

Ši valanda skelbia laikų kaitą ir atveria pirmąjį didįjį Kūrybos slenkstį – atsijojimą, pagrįstą mokinių sąmonės lygiu.

Nesugebėjimas suprasti šio perėjimo lėmė planetinę netvarką, kurią matome šiandien.

Šios raižytos formos, neturinčios teisėtumo Kūrinijos tvarkoje, sukūrė struktūras, kurios nepriklauso Didžiųjų Metų dienai.

Mes esame Viešpaties 1207 metais, ir šie kūriniai dar neegzistuoja iš šventojo laiko perspektyvos – todėl jie nyksta ir yra įstrigę sunkiose pamokose, kuriose dabar yra įstrigę šios formos tyrinėtojai.

Besikeičiantys laikai reikalauja suderinti Kūriniją su jos prasme.

Keturios didžiosios gentys – Rytų, Šiaurės, Vakarų ir Pietų – yra pašauktos vėl tapti viena Gentimi Žmogus.

Jokia gentis negali reikalauti kitos žemių, nes žemės priklauso planetinei mokyklai, o ne trumpalaikėms formoms.

Žmogaus formos mokiniai pasiekė pažangų sąmonės lygį, kuris leido jiems įsikūnyti šioje formoje.

Vis dėlto šios formos prasmė buvo neteisingai suprasta Didžiųjų Metų Naktį, kai šviesa užgeso ir jos vaidmuo buvo suvokiamas atvirkščiai.

Žmonijos suirutė kyla dėl nesuderinamumo su Kūrinijos prasme šiame Visatos sektoriuje – prasme, kuri ragina keturias gentis susijungti į vieną civilizaciją Žmogus.

Dangiškojo Pasiuntinio, tai yra didžiųjų metų dienos, užblokavimas nepadėjo krypties neturinčiai kūrinijai, nes sukėlė dar daugiau chaoso ir nesąmonių visoje Kūrinijoje.

Mokiniai, kurie pastatė barjerus Kūrinijai, įkalino save savo pamokose, palaikydami tamsą visame pasaulyje.

Nesąmoningai jie drožė formas, gimusias ne iš tiesos, o iš baimės, kontrolės ir naktinio sąmoningumo apribojimų.

Taigi, dieviškojo įstatymo sąvoka buvo pažemintas iki įstatymų, kuriuos interpretuoja studentai, nepažįstantys savęs, tačiau primetantys taisykles net kitoms formoms, lygio.

Dėl šio nusileidimo buvo prarastas šventas tvarkos jausmas, o tai, kas turėjo būti šviesa, tapo kliūtimi Kūrinijoje.

Dieviškasis įstatymas – universalus ir šventas – buvo redukuotas iki išorinių, baudžiamųjų taisyklių, panašių į paprastas baudas.

Šis prasmės degradavimas yra gilus klaidinimas, nes dieviškasis įstatymas negali būti redukuotas iki Didžiosios Nakties klaidingų formų konstruktų.

Šie raižyti veidai nebegali išlaikyti tamsos planetos viduje mokykla.

Šiandien matome tamsos formų išnykimą – Naktį sukurtų struktūrų, kurios neturi jokio pagrindo Didžiųjų Metų Dienoje ir negali tęstis šviesos amžiuje, išnykimą.

Žmonijos krizė sustiprėja, kai šios formos yra dirbtinai palaikomos ir Kūrėjo kaimenė įsipainioja į jų pamokas.

Dauguma mokinių lieka poliarizuoti šių formų, nesąmoningai tarnaudami Nakties tamsai.

Kūrybos lygmenyje tamsos išnykimas yra natūralus.

Studentams jau buvo pranešta, kad šios formos negali pasiekti Didžiųjų Metų Dienos.

Tai, ką dabar matome, yra jų pabaigos pradžia.

Pasaulio išgijimas gali įvykti tik per Kūrinijos reintegraciją – keturių pirmapradžių genčių sujungimą į vieną Žmonių Gentį.

Bet koks kitas kelias veda į chaosą, nes šiuo perėjimo laikotarpiu susitaikymas su Savęs, o ne su išorinėmis tamsos formomis, yra reikia.

Kaip planetinė mokykla, šis pasaulis suteikia mokiniams laisvę mokytis ir rinktis.

Po 2400 metų pasirinkimų, darytų už savęs ribų, šis laikotarpis ragina grįžti į vidų – į savęs ir pasaulio pilnatvę.

Vis dėlto pilnatvės negalima priversti.

Žinios apie besikeičiančius laikus buvo paliktos nuošalyje, kad būtų išvengta chaoso sustiprėjimo.

Tačiau raižytų veidų sukurtos kliūtys – per platformas, struktūras ir įtakas – neleido mokiniams pamatyti tamsos, kurią jie apgyvendinti.

Kol jie nesupras šios tamsos, žmoniją į dar didesnį chaosą stums tie, kurie ją užblokavo.

Didžiųjų Metų Naktį išsiderinimas iš vidinės Šiaurės yra natūralus.

Reintegracijos amžiuje Kūryba grįžta į savo natūralią tvarką, o sąmonė nebematuojama pinigais, o vidine šviesa – šviesa, kuri blėsta ir ryškėja Didžiųjų Metų ritmu.

Mokiniai laisva valia pasirenka susiderinti su Šiaure – vyrišku formos archetipu – ir tuo užbaigti savo pamokas. gyvenimas.

Tie, kurie to nedaro, liks įstrigę raižytų veidų pamokose, žemuose sąmonės lygmenyse, susiskaldę, išsigandę ir beprasmiai Kūryboje.

Šio gyvenimo pabaiga žemame sąmonės lygmenyje neleis jiems įsikūnyti į kitas šešias epochas, nes tamsos pamokos negali būti perkeltos į Didžiųjų Metų Dieną.

Mokinys turės laukti kitos Nakties, kad užbaigtų šias pamokas.

Taip atsitinka todėl, kad jie nesekė savojo „Aš“ ir pakeitė savo vidinę šviesą išorine raižyto veido šviesa. formos.

Grįžimas į pilnatvę priklauso tik mokiniams.

Ir tai, ką šiandien matome, yra pamokos, kurios atskleidžia neteisybę, baimę ir šešėlinius Kūrinijos aspektus.

Dangaus armijos neša ne ginklus, o prasmę.

Nakties armijos neša ne galią, o pamokas.

Ir šią Didžiųjų Metų valandą prasmė grįžta į Dangų, o pamokos grįžta tiems, kurie juos sukūrė.

Grąžinkite Kūriniją į tiesą, Žmonių Genčiai.

Pasirinkimas yra jūsų.

Redakcijos pastabos:
Šis straipsnis yra gyvas dokumentas, šiuo metu kuriamas. Nors automatinis vertimas suteikia prieinamumą, niuansuotas sąvokas gali reikėti peržiūrėti originalią rumunų / dakų kalbos versiją, kad būtų visiškai filosofiškai tikslinga.