view_headlineKaras vietoj meilės

Kai Senio Senė ( Baba Moșului ), buvusi meilės deivė iš kitų laikų, painioja meilę su karu, susiduriame su tokia planetine situacija. Paprastai kūrinijoje tokia situacija susiklosto tik išeinant iš Didžiųjų Metų nakties – tai yra išeinant iš Pragaro ir įeinant į Dangų – kur Baltasis Nakties Triušis, praleidęs amžinybę savo buvusioje 2400 metų naktyje, pabunda prieš linksmą realybę. Ji nežino, kas yra meilė, tik maištas. Ir taip kūrinijoje gimsta karas.

Meilės išeinant iš Pragaro koncepcija yra įdomi, ypač žiūrint iš moteriškos Senio Senės perspektyvos. Nepaisant išorinio burtininkavimo, ji jaučiasi bejėgė dėl vidinio bjaurumo, kurį atspindi Senio perspektyva. Tai joje pagimdo neteisybės ir nelygybės jausmą, kuris, akivaizdu, gali sukelti tik karą.

Į šį karą, kurį jaučiame kūrinijoje. Į šią neapykantą ir puolimo jausmą kūrinijos lygmeniu. Visa tai todėl, kad didžiosios kūrinijos raganos arsenale meilės sąvoka neegzistavo daugelį epochų.

Šią valandą svarstau: jei Senio Senė nepažįsta meilės, tai kas atlieka šį meilės vaidmenį šioje miegančioje planetoje? Manau, kad galbūt šis meilės nesupratimas gali pagimdyti tik jos priešingybę – šiuo atveju dieviškąjį nesusijungimą, karą. Ar tai reiškia, kad sąjunga būtų atnešusi planetinę meilę?

Prisimenu, ką Senolė apie Senį pasakė viename įraše: kad ji atsuka laiką atgal ir, dėl šios magijos reikšmės – o tai reikštų jos dviejų epochų pasikartojimą iki kito pereinamojo laikotarpio – mes dar kartą išbandytume pragarą.

O tai, pagal kūrybos dėsnius, didžiajai raganai reikštų šešis amžius skaistykloje, kaip ji atrodo savo paskutiniame įsikūnijime Didžiųjų Metų dieną, dėl savo maišto prieš savo vaidmenį kūrinijoje – vaidmenį, kuris Didžiųjų Metų dieną buvo priešingas jos vaidmeniui Didžiųjų Metų naktį. Metai.

Būtent šia prasme kūrinijoje turime šį septynerių metų perėjimą per epochas, kuris tarpininkauja prisitaikymui prie aukštesnių ar žemesnių sąmonės lygių. Tačiau nesusijungimą ir maištą tokiu lygmeniu turime tik išeinant iš pragaro (tai yra Didžiųjų Metų naktį) ir įžengiant į Dangų. Kur veda šis maištas, visi galime matyti.

Dėl tokios monumentalios meistrės nesuderinamumo su savo vaidmeniu kūrinijoje supratau, kad turime priešingybę – tai yra maištą – kuris sukėlė planetinį chaoso efektą kūrinijoje dėl šio pasaulio dualumo, kurį simbolizuoja mūsų atsiskyrimas nuo Didžiųjų Metų nakties.

Žmogaus pavidalo dėsnis sako maždaug taip, mano vertimu – „mistinis šizofrenikas“ (šiuo pavadinimu apibūdinama Senoji moteris apie Senį): jei pliusas ir minusas nesubalansuoja vienas kito, visa kūrinija pereina savęs naikinimo procesą. Ir iš šio savęs sunaikinimo kūryboje gimsta kita prasmė – ypač kontekste, kur moterišką kolektyvą (tai yra minusą, Mėnulio stulpą) turi kažkas atstovauti.

Tai reiškia arba tai, kad Didžiųjų Metų dieną žaidžiame be Šeštojo Mokytojo kūryboje – kas būtų juokinga iš tokios didžios meistrės perspektyvos, kai ją kūryboje užblokuoja jos pačios pamokos iš pragaro – arba tai, kad Šeštasis Mokytojas savo prasmę atliks vėliau, dėl šio žaidimo.

Kas dar prideda prie šios minties numanomą pavydą, Senos Moters vizijoje, be šio karo jausmo, kurį ji jaučia Seniui. Taigi, kaip pamokos, turime nesuprastas pamokas apie kūriniją: galios, meilės, karo, pavydo, išdavystės, vagystės, pasityčiojimo, paleistuvystės, pačios kūrinijos pamoką. Ir šių pamokų nesusipratimas veda mus prie šio planetinio chaoso – nes šių kūrinijos pamokų niekada nebus išmoktos?

Ar karo perspektyva iš pragaro danguje galbūt yra meilė? Belieka pamatyti. Tačiau kūrybos dilemos yra didelės, ypač kai pagalvoju apie didžiosios kūrinijos raganos prasmę, apie ją, apie jos valdas ir jos gerbėjus, kurie atsiduria Didžiųjų Metų dienos saulėtekyje – saulėtekyje, kuris, akivaizdu, ateina iš Rytų ir Šiaurės ir apšvies bei ištirpdys šį planetinį rūką virš jos buvusių valdų, nepaisant visko.

Maištas buvo dvasiškai lavinamasis, ypač kai pradedi suprasti šios formos mokinių pamokų pobūdį per Baltojo Triušio atvertų pamokų perspektyvą, kurios atsispindi jų pamokose: melas, bėgimas, išdavystė, pasityčiojimas, dekadansas – kurie, matyt, pasirodė esą „mamytės berniukai“, tai yra, Kūrybos Senosios Moters.

Didieji kariai, paveikti tikėjimų didžiosios raganos, kuri dvi epochas tikėjo, kad kūrinijoje nėra nieko pranašesnio už ją ir kad niekas negali reikalauti atsakomybės už jos darbus.

Kas buvo tiesa. Tačiau ši iliuzija buvo šiek tiek sugriauta 2019 m., ir nuo tada iki šiol ši iliuzija diena iš dienos blėso, kiekviena pamoka, kurią savo nepaklusnumu sukūrė Senio Senė. Tai grąžina mus į šį planetinį chaosą. Tiek daug karo ir neapykantos, pavydo, nes Senio Senė nežino nusilenkimo paslapčių, kūrybos prasmės. Arba, ko gero, ji nesuprato, kad kūrinijoje yra karo belaisvė su laisva valia.

Naktis užsidarė ir nebegrįš dar šešias epochas, o šis chaosas kūrinijoje gali tęstis tik šviesoje per tvarką – kuri gimsta per chaoso savęs sunaikinimą.

Kaip baigsis ši istorija – kova tarp šio pasaulio tamsos ir šio pasaulio šviesos Danguje – yra nuspėjama.

Ypač kai supranti, kad išaušo rytas, o teta Yin – ta, kuri karaliauja Vakarų ir Pietų teritorijose – nėra šios planetinės mokyklos šeimininkė, o tik nuolanki Saulės tarnaitė, kurios kadencija baigėsi, įžengus į Karalystę. Saulė, kur ji lenkiasi prieš savo Saulę, kad atliktų priešingą prasmę kūrinijoje, pagal didžiųjų metų valandą.

Šios formos mokiniams lieka klausimas: Quo vadis?

Į savęs sunaikinimą kartu su tamsiosiomis Didžiųjų Metų nakties formomis?

Arba į šviesą ir prasmę kūrinijoje?

Juk kas atlieka meilės vaidmenį šioje planetoje?

Galbūt atsakymas skausmingai paprastas: niekas. Ne todėl, kad meilės nėra, bet todėl, kad tie, kurie turėjo ją atstovauti, ją pamiršo. Ir pasaulyje, kuriame niekas nebevaidina meilės, karas tampa vieninteliu likusiu spektakliu.

Redakcijos pastabos:
Šis straipsnis yra gyvas dokumentas, šiuo metu kuriamas. Nors automatinis vertimas suteikia prieinamumą, niuansuotas sąvokas gali reikėti peržiūrėti originalią rumunų / dakų kalbos versiją, kad būtų visiškai filosof