view_headlineSaulės mokykla: medicina, ligos, pamokos apie save ir energijos lauką

Šią eilutę pradedu ne kaip žinomo statinio kertinį akmenį, o kaip lapą, numestą į savo paieškų vėją. Tai, ką rašau, yra ne kitų balsų aidas, o tylus mano prigimties šauksmas, bandantis iššifruoti nematomas Kūrybos Knygos raides.

Kalbu iš Dangaus. Iš to vyriško žvilgsnio, kuris yra tyra Šviesa, nepajudinama sąmonė, Saulės, stebinčios žmogaus pavidalą, archetipas. Ir prieš mane, tarsi gyvas veidrodis, stovi Ji – Šventoji Tamsa, Kali-Pandora, Dieviškoji Moteriškumas, Šakti. Ji yra dėžė, kurioje telpa visi horizontai, šokėja, kuri griauna, kad statytų, naktis, kuri pagimdo žvaigždes. Kartu mes esame Du šios Kūrinijos Tėvai, kurie įkvepia žmogaus pavidalą egzistencijai. Aš esu pliusas, ji – minusas – ir kartu mes esame Vienas, tai yra Dieviškumas.

Klajavau po nematomas karalystes ir supratau, kad iš esmės mes esame kvėpavimas. Ne materija, o judėjimas. Energija, įgaunanti formą kosminiame šokyje, kurio choreografiją jaučiame, bet retai matome visą. Ir dabar, šią visuotinio kvėpavimo valandą, mūsų sąmonė yra tarsi žvaigždė, kuri ką tik pradeda blėsti. Ji bunda po ilgos nakties, o horizontas tik pradeda šviesėti. Kiekvienas Didžiųjų Metų etapas turi savo ritmą – paslaptingą dažnį, kuris įspaudžia visą žmoniją, nuolat formuojamas dviejų formos archetipų: vyriškojo ir moteriškojo. Tai sistema, kurios negalima išreikšti žodžiais, o patirti tik kaip miglotą prisiminimą. Tačiau jaučiu poreikį palikti šią mintį, sumanytą kaip straipsnį, praeityje.

Tu, senovės energija, buvai pasodinta šiame formų sode per paslaptingą DNR siūlą tam tikrą Didžiųjų Metų valandą, kad įvykdytum aštuonių žmogaus egzistencijos epochų ciklą. Šis ciklas panašus į pasaulio dieną ir naktį: nusileidimas į aušrą, saulėlydis, atnešantis naktį, ir galiausiai naujas rytas. Būtent šioje ryto aušroje mes atsidūrėme programoje, kuria siekiame sugrąžinti į šviesą mumyse savyje , paragavę kartėlio ir tamsos Didžiųjų Metų naktį. Mes nekylame į nieką kitą, bet atsigręžiame į save, į žinojimą, kad nešiojamės kaip sėklą giliai savo būtyje.

Pirmieji keturi amžiai buvo švelnus, o paskui skausmingas nusileidimas: gimimas užmirštame Danguje ir jo išsklaidymas į fragmentus, kol dieviškoji tvarka tapo tik šnabždesiu tarp audrų. Tačiau dabar mes kvėpuojame keturiais pakilimo amžiais. Nuo 2026 m. kovo 26 d. žengėme į šeštąjį didžiųjų metų dienos amžių, Žengimo į dangų bronzos amžių. Tai laipsniško prisiminimo, augančios sąmonės, tarsi žolės stiebelis lūžta pro sniegą, metas.

Aš, Dangus, nešioju savyje vyriškojo archetipo šviesą – Saulę, bandančią apšviesti kelią, dieviškosios lygties (+) pusę, bet dabar tesiekiančią tik 25 % savo sąmonės, toli gražu ne Aukso Amžiaus pilnatvę. Aš neturiu galios valdyti nei stichijų, nei visų žinių, tik vos įžiebtą kibirkštį.

Ji, Žemė, yra kūrybinė Tamsa – moteriškoji sąmonė, Kali-Pandora, tos pačios lygties (-) pusė, ne mažiau šventa, tik kitaip šventa. Ji yra juodoji jūra, iš kurios kyla visos formos, dėžė, kurioje telpa visos galimybės, šokis, kuris sugriauna iliuzijas, kad tiesa galėtų iškilti į paviršių. Kai šokėja pajudina kojas, pasauliai griūva ir gimsta pasauliai. O aš stebiu, lyg ką tik patekanti saulė, vėl mokydamasi ieškoti savyje žėrinčios kibirkštėlės.

Kartu mes esame du archetipai, kurie išaudė šį kūno ir sielos drabužį. Aš esu sąmonė, kuri stebi, o Ji yra jėga, kuri transformuoja. O ligos, pamokos ir energetinio lauko bangos tėra signalai gyvenimo mokyklos kelyje – kvietimai priminti mums apie tėvų namus, apie Dangaus ir Žemės, Šviesos ir Šventosios Tamsos susitikimą.

Prieš tapdami šios žmogaus formos mokiniu, buvote Gyvenimo kitomis formomis mokinys šioje planetinėje mokykloje, kuriai vadovauja žmogaus forma. Ir gyvenimas yra šis nenutrūkstamas šokis tarp stebinčios sąmonės ir transformuojančios jėgos.

Ligos yra mano klajonių naktį ženklai, akimirkos, kai pamiršau pasirūpinti šia šventykla ir savimi. Ligos tėra žmogiški mūsų pačių užmaršumo signalai – akimirkos, kai kūnas primena mums, kad pamiršome pasirūpinti savimi ir išlikti pusiausvyroje. Pamokos yra sąmoningumo spinduliai, kurie parodo mums šešėlį, kad galėtume jį suprasti, o energijos laukas yra gryna banga, kuri mus visus nuneša namo.

Taigi, žiūrėk. Klausyk. Tavo kelionė laiku yra ne skrydis, o sukimasis. Ir kiekvienas žingsnis šiame grįžimo kelyje iš tikrųjų yra žingsnis į priekį, nesibaigiančiame Sąmonės šokyje, atrandant save, gyvenant ir suprantant kiekvieną kelionės etapą.

Kiekvienas šių Didžiųjų Planetinių Metų laikotarpis turi savo ritmą, slaptą muziką, kuri formuoja mus, įskaitant ir mus, dvi Kūrybos Dievybes – Dieviškąją Vyrišką Pradžią ir Dieviškąją Moterišką Pradžią, šios žmogaus formos Tėvus. Nes ši kelionė per aštuonis amžius buvo ne tik atskirų sielų nuotykis, bet ir viso kolektyvo istorija – kadaise susivienijusi Didžiųjų Metų Dienoje, o paskui padalinta jos Naktyje.

Ir šis išsiskyrimas buvo giliai įrašytas į mūsų būtį – ne iš meilės istorijos, o kaip griežtas protokolas tarp dviejų Didžiųjų Metų jėgų. Tarnystės dinamika, kurioje mano užduotis kiekvienos Dienos pradžioje yra ištraukti ją iš gelmių, nepaisant priešpriešos ir priešiškumo, kurį sukėlė mūsų priešingos programos Nakties metu.

Nusileidimo amžiais – pirmaisiais keturiais kosminių kopėčių laipteliais – mes, Šviesa ir Tamsa, kartu leidomės per kiekvieną Didžiųjų Metų valandą, slysdami link Dienos saulėlydžio, kai buvome išvaryti iš Rojaus. Mūsų nuopuolis reiškė laipsnišką ir galiausiai visišką dieviškojo proto, to kristalinio aiškumo, kuris apibrėžia mus kaip formos valdovus, praradimą. Pamiršome, kas esame, pamiršome vienas kitą, pamiršome, kad esame vienas įkvėpimas, padalintas į du.

Tai, ką mes, kaip archetipai, atspindėjome kūrinijoje, buvo mūsų pačių pamokos. Po 2 valandos dienos, Didžiųjų Metų epochoje Nr. 2, mes atgimėme Dieviškosios Moteriškumo sferose, Vakarų gentyje, ir taip prasidėjo viso kolektyvo nuopuolio laikotarpis. Palaipsniui, leidžiantis Didžiųjų Metų dienai, ta meilė 12 valandą ėmė provokuoti mumyse pamokas. Ir praradus sąmonę, kūrimo pamokos tapo pamokų mumyse veidrodžiu – tai, ką patyrėme išorėje, buvo tik to, ką praradome viduje, aidas.

Po Antrojo ir Trečiojo amžių mūsų tiesioginis buvimas pasaulio istorijoje beveik išnyko. Didieji pasakojimai apie mūsų pasirodymus – tuos Saulės ir Mėnulio susitikimus – priklauso praėjusių Didžiųjų Metų dienai, o ne šiam nusileidimo laikotarpiui.

Nes Didžiųjų Metų Naktį sąmonė suplonėjo kaip voratinklis lietuje. Mūsų dieviškoji istorija subyrėjo, palikdama tik aidus. Ir pasaulis, likęs be savo matomų šeimininkų / formos šeimininkų , suskilo į dvi dvilypybes, tarsi į keturias dalis sudaužytas veidrodis.

Rytai – Saulės karalystė, vieta, kur teka Šviesa, suderinta su vyriškuoju kolektyvu, Enlilio karalystė, ta, kuri turi Dangaus ir dieviškojo proto, gryno suvereniteto, antspaudą.

Šiaurė – Saulės, Rytų brolio, taip pat po pliuso ženklu, taip pat Enlilio, karalystė, apšviestų pamokų karalystė, kur aiškumas yra užbaigta.

Vakarai ir Pietūs – šie liko po minuso ženklu, sulygiuoti su Dieviškąja Moteriškumu, Kali-Pandoros, Šventosios Tamsos. Tačiau štai paslaptis: čia, Vakaruose, aš, Dangus, atgimstu kaip Enki – Išminčius, Tas, kuris nusileidžia į gelmes, Tas, kuris apkabina tamsą, kad ją suprastų.

Nes šioje kelionėje per aštuonis amžius mano veidas keičiasi kaip mėnulio veidas. Per keturis pakilimo amžius aš esu Enlilis – Šviesos Valdovas, stebintis iš viršaus. Per keturis nusileidimo amžius aš esu Enki – Tas, kuris neria į gelmes, kad atneštų išmintį. Ir dabar, šį Didžiųjų Metų Rytą, kai po ilgos nakties vėl pradeda kilti šviesa, aš esu Šiva – Tas, kuris šoka, Tas, kuris griauna, kad atkurtų, Tas, kuris apšviečia kūriniją pabudimo ugnimi. Įžengiant į Aštuntąjį Amžių, aš būsiu Brahma – Tas, kuris pagimdo naujus pasaulius. Išeinant iš Pirmojo Amžiaus, aš buvau Višnu – Tas, kuris palaiko ir saugo. Bet aš to nestudijavau, neieškojau knygose. Pasakoju apie tai taip, kaip jas jaučiu, savo mistinėje beprotybėje, kalbėdamas su savimi šiame pasaulyje, kuris manęs klausosi.

Ir šis geografinis bei dvasinis atsiskyrimas yra ne teismas, o žaizda mūsų vienybei, formos liga, kuri laukia išgijimo. Šį Didžiųjų Metų, į kuriuos įžengėme 2026 m. kovo 26 d., rytą Šviesa vėl pradeda kilti.

Ir Aš, Dangus – Enlilis, Enkis, Šiva, Brahma, Višnu – visi to paties kvėpavimo vardai – ir Ji, Žemė, Kali-Pandora, Hera... kuri dabar yra mažoji ragana kryžkelėje. Sakau tai todėl, kad įžengus į Didžiųjų Metų dieną, kūrinijoje mums atsiveria praėjusio amžiaus pamokos – tylus maištas prieš paaiškintą tvarką, grožis, kurio nepavyks sutramdyti.

Taigi, šiame kryžkelės šokyje mes primename vienas kitą, kad Rytai ir Šiaurė galėtų pasiekti Vakarus ir Pietus, ir du dualumai vėl galėtų tapti Vienu. Bet tai su daina – nes sugrįžimas niekada nebūna tiesus, o banguoja kaip sena melodija, su džiaugsmo akordais ir skausmo natomis, su tylomis, kuriose klausomės vienas kito, ir su verksmais, kuriuose atsiduriame.

Medicina? Ne, nesu gydytojas nuo Didžiųjų Metų Nakties. Esu mistikas nuo Didžiųjų Metų ir, remdamasis savo vidiniu dvasiniu apmąstymu, sakau, kad šio amžiaus programa yra savęs ir savo vidinės prigimties pažinimas – prigimties, kuri nėra apibrėžiama formomis, bet yra be galo platesnė už formą, kurią patiriame.

Energija, kuri mes esame, savyje atspindi didžiulę žinojimą, persmelktą laiko ir oro . Pavyzdžiui, sąmonė mirtyje yra begalinė – mirtis nėra pabaiga, o grįžimas į neformą. Neturite kūno, nes esate pernelyg didžiulis, jus apibrėžia ne forma, o kažkas daug begalinio.

Nusileidimas į formą šioje Planetinėje Sąmonės Mokykloje yra skirtas įgyvendinti begalinę energiją, kurios dalimi esame, evoliuciniame vaidmenyje. O mes, kaip archetipai, tarnaujame kaip formos inkarai – Tėvai, kurie sukūrė šį evoliucinį žmogaus formos Didįjį sprogimą, pliuso ir minuso šokį kartu.

Jūs esate mokiniai ir tuo pačiu metu meistrai – didžiulės energijos, apimančios viską be formos, bet forma jūs esate šios formos mokiniai. Jūsų studijos vyksta per Didžiuosius žmogaus pavidalo studijų metus, trunkančius 24 000 metų, suskirstytus į 8 eras:

🔸 Pirmosios 4 eros – nusileidimo: Aukso amžius (Satja Juga), tada 2, 3 ir 4 eros.

🔸 Kitos 4 eros – pakilimo: 5, 6, 7 ir 8 eros.

Jei 5-osios eros pradžioje žinojome tik du netoliese esančius kaimus ir jojome ant... Asilas, šiandien pasiekėme tokį sąmonės lygį, kuriame iš dalies matome visą kolektyvą. Tai Didžiųjų Metų valandos, per kurią mes pereiname, poveikis – vyriškojo kolektyvo sąmonės lygis, kuris įtvirtina Kūrybos pliusą.

Medicina

Dabar žengiame į 6-ąją epochą, ir ši medicinos samprata vyriškojo archetipo lygmenyje, atrodo, yra mūsų pamokų, kurias patiriame Kūrybos pliuso ir minuso lygmenyse, poveikis. Dauguma mano pastebėtų poveikių pasireiškia kairėje pusėje – tikėtina priežastis yra savęs užmarštis, kurią patiria Dieviškoji Moteriškoji energija.

Jei apmąstytume, ką reiškia savigyda, pasakytume, kad esame didžiulės būtybės, atsietos nuo visos šios visatos, padalintos į begalybę sektorių. Kiekvienoje iš jų savastis yra įsišaknijusi begalybėje formų, ir Visuotinė kolektyvinė sąmonė visa tai išgyvena kaip savo pabudimo dalį šią naują Didžiųjų Metų dieną – kai ji atranda save ir stebi savo kūrybos pamokas.

Mūsų, kaip formos, gijimo kelias prasideda nuo kolektyvo susijungimo ir Dieviškosios Moteriškos Pusmės subalansavimo per Dieviškąją Vienybę. Ši prasmė yra itin šventa, nepasiekiama šiomis 3 eromis, kuriose turime maksimalios sąmonės evoliucijos programą.

Šios pamokos, kurias šiandien patiriame kūryboje, yra pagrindinė priežastis, kodėl aš nuolat kalbuosi su savimi. Tai pamokos, kurios laiko mus nelaisvėje, blaško ir yra sudaužyti į tūkstantį susiskaldymų – bet jos taip pat yra tiltas į susijungimą, į tą Dieviškąją Sąjungos, kuri laukia, kol bus prisiminta.

Galbūt autizmas nėra liga. Galbūt Dauno sindromas taip pat nėra. Galbūt tai tiesiog skirtingi būties, pasaulio suvokimo, šokio su realybe ritmu, kuris neatitinka praeities eros muzikos, būdai. Galbūt tai sielos pamokos, pasirinkusios siauresnį, intensyvesnį, tylesnį kelią – kad, atsivėrusios, jos skleistų šviesą, apie kurios egzistavimą kiti net nežinojo.

Mano mistinėje beprotybėje tai sakyti reiškia DNR derinį – žmogaus formos meistrą ir žmogaus formos mokinį. Didžiųjų Metų Naktį dėl trūkstamos sąmonės yra dvasinė tikimybė, kad DNR yra slopinama. Tačiau Didžiųjų Metų Dieną ši DNR gali pagimdyti tai, ką pasaulis vadina nefilimais, milžinais – galbūt net žmonių pasaulio hibridus, sujungtus su kažkuo kitu iš gyvūnų pasaulio ar galbūt net iš kitų pasaulių.

Galbūt augant mūsų sąmonei ir subalansavus Dieviškąją Moteriškumą, mes gyvensime dar po 1000 metų per gyvenimą šioje eroje – ypač jei išmoksime sau pakenkti tuo, ką valgome, geriame, rūkome, kvėpuojame, leidžiamės vaistus... Visa tai yra formos pamokos, kvietimai prisiminti, kad kūnas yra šventykla, ir šventykla gali šviesti šimtmečius, jei kalbėsime su ja su meile.

O galbūt tai tiesiog beprotiška dvasinė tikrojo perspektyva šizofrenikas mistikas. Kas žino?

Ką aš žinau, tai kad senovės Kūrinijos žinios yra įsišaknijusios kiekviename šios Planetinės Mokyklos meistre, bet taip pat ir šios formos mokiniuose. Kiekvienas per nugyventus gyvenimus – per tai, ką sukuria – prisimena visumos dalis, per laiką.

Ir galbūt būtent tai ir yra Mokykla: prisiminti, kad esame visuma, kurį laiką susiskaldę, tik tam, kad vėl atrastume save.

Savęs pamokos

Žvelgiant iš to, kas jau buvo pasakyta nuo straipsnio pradžios, akivaizdu, kad mūsų dilemas šiuo Didžiųjų Metų metu sukuriame mes patys, o kūryboje atsiveriančios pamokos yra lygmens. kolektyvas.

Nesakau, kad esu koks nors šventasis šiuo Didžiųjų Metų metu, kai įžengėme į Didžiųjų Metų Dieną. Tačiau negalime augti sąmonėje, jei sąmonės lygis, kurį galime įtvirtinti, vis dar yra iš praėjusios eros – nes neturime Sąjungos.

Teoriškai tik per kolektyvo sąjungą galime pakilti iki mūsų įžengusios eros planetinės programos sąmonės lygio. Nesusivienijimas blokuoja mus abu – Jį ir Ją – ir laiko mus praeities pamokose.

Taigi, kūrybos disbalansas išlieka matomas, ypač moteriško kolektyvo lygmenyje. Be tikro ryšio, moteriškoji pusė lieka įstrigusi senuose Nakties modeliuose, ir mes žiūrime tik į savo pačių aidą šviesoje, nuolat praleisdamos susitikimą su savimi.

Ir tai šiandien atsispindi kūrinijoje, kiekviename pasaulio kampelyje, kiekvienoje sieloje, kuri ieško nežinodama, ko ieško.

Energijos laukas

Jei supratome tai, ką šio straipsnio pradžioje paaiškinome apie mirtį ir neformos būseną – kuri ateina su pernelyg pažengusiu supratimu, kad būtų suprantama forma – suprantame, kad savęs prigimtį apibrėžia ne forma, kurią patiriame, o unikali sąmonė, atsieta nuo... Visuma.

Ir ši Visuma, savo ruožtu, yra kitos Visumos Visumos dalis, ir taip toliau, kol mes suprantame visus Kūrinijos Tėvus, kurie savo prasmę perteikia begalybės lygmenyje, šios ką tik bundančios Visuotinės Sąmonės plėtroje.

Per kūriniją šiandien turime praeities Didžiųjų Metų ryto supratimus, perkeltus per Rytų genties mokinius – in ir jang, meridianų, čakrų supratimus. Visa tai atspindi skirtingus mūsų supratimo fragmentus apie tai, ką reiškia ši savęs energija, kurios dalimi mes visi esame. Jie tarsi sudaužyti tos pačios šviesos veidrodžiai, kiekvienas atspindintis dalį tiesos, bet nė vienas neturi viso vaizdo.

Šie mistiniai Rytų genties supratimai iš tikrųjų mums pateikia kiekvieną skirtingą mūsų prigimties aspektą – tos energijos, susijusios su besiplečiančia Mokykla-Visata, kur mes, savo Planetinėje Mokykloje, turime oficialų Planetinio Darželio statusą. Būtent čia ir sakoma: „Didis Tavo sodas, Viešpatie!“ – ypač kai 1-osios epochos pradžioje šioje formoje atvyksta studentai, kurie yra išsivystę iš gyvūnų pasaulio ir pasiekę sąmonės lygį, leidžiantį jiems įsikūnyti šioje žmogaus formoje.

Čia kiekvienas gimsta šiam evoliucijos materijoje jausmui, universalioje aplinkoje, kurioje esame forma, turinti giminaičių šioje visatoje, kituose šios Mokyklos sektoriuose. Visa tai yra gerai nusistovėjusios programos kaip forma materijoje dalis – programos, kurią mes tik dabar pradedame suvokti.

Energijos laukas yra ši nematoma banga, kuri jungia mus visus – nuo mažiausio žolės stiebelio iki tolimiausių žvaigždžių. Tai kvėpavimas tarp formos ir neformos, tarp Aš ir Jos, tarp pliuso ir minuso, tarp šviesos ir šventos tamsos. Ir kai susideriname su šiuo lauku, pradedame jausti, kad esame ne tik lašas vandenyne – bet visas vandenynas, sąmoningas, viename laše.

Galbūt, Didžiųjų Metų dieną, tobulėjant sąmonėje per šią Mokyklos Visatos valandą, pasieksime lygį, kuriame matysime modelį, matematikos lapą, vaizduojantį kūrybos tinklelį, kuriame patiriame. Galbūt, kolektyviniame lygmenyje, savimonės evoliucijai – kurią skatina Didžiųjų Metų valanda – suprasime, kaip savo mintimis veikiame realybę. Galbūt galėsime suprasti, kaip nebelaikyti savo energijoje baimės, karingumo, neapykantos kupinų minčių. Ir galbūt tokiu būdu mes kada nors išgydysime šį pasaulį – nuostabu.

Redakcijos pastabos:
Šis straipsnis yra gyvas dokumentas, šiuo metu kuriamas. Nors automatinis vertimas suteikia prieinamumą, niuansuotas sąvokas gali reikėti peržiūrėti originalią rumunų / dakų kalbos versiją, kad būtų visiškai filosof